LAIŠKAI PLAUKIANTIEMS PRIEŠ SROVĘ. APIE MUS, PRASIDEDANT ADVENTUI

Sveiki,

Dukra, kurią labai myliu ir jos vertinimus rimtai vertinu, perspėjo mane, kad per gausūs rašiniai Substacko platformoje gali vesti prie visai kito rezultato, nei aš norėčiau. Man atrodo svarbu rašyti įvairiausiomis temomis, kad visi prenumeratoriai atrastų kažką įdomaus, tačiau, labai tikėtina, kad tekstų srautas elektroniniame pašte gali pradėti priminti brukalus. Taip jau yra, kad to, ko yra apsčiai, nustojame norėti.

Stengsiuosi lėtinti temą. Tuo labiau, kad į pagalbą atskuba Adventas. Tiesa, man labai svarbu yra atgalinis ryšys, kurio pasigendu. Tai, kad prenumeratorių pamažu auga, bent trys žmonės įvertino mano pastangas ir nusprendė tapti mokamais prenumeratoriais, gera tendencija. Kita vertus, puikiai suprantu, kaip sunku būti girdimam pasaulyje, kuris primena šėlstančią informacijos jūrą. Jos bangos galima rasti visko. Labai vertingų dalykų ir šiukšlių. Visiškai pritariu teiginiui, kad pats vertingiausia resursas šiandien yra laikas ir žmogaus dėmesys.

Kiekvienam iš mūsų tenka gyventi su informacijos filtru. Kiekvienas jį nusireguliuojame pagal individualius poreikius. Informacijos atranka tampa itin svarbiu veiksmu. Turime susitaikyti su tuo, kad tikrai kažkas vertingo nepateks į akiratį. Tačiau drįstu teigti, kad kažką pražiopsoti yra tikrai mažesnė blogybė, nei turėti tokius filtrus, kurie praleidžia menkavertį „dumblą“. Tai viena iš priežasčių, kodėl ilgainiui praktiškai nustojau žiūrėti televizorių. Yra įdomių laidų, man rūpi žinios, tačiau visa tai patogiau susižvejoti internete ir žiūrėti, prasukant reklamas.

Aišku, neturime pamiršti apie pavojų užsisklęsti iliuzijų pasaulyje, į kurį nepatenka nieko, kas yra iššūkis, nepatogi informacija, kita nuomonė ir t.t. Pala, jau įsiveliu į medijų filosofiją, nors ketinau rašyti apie Advento pradžią, Tuo labiau kad jis man šiemet ypatingas.

.....

Visi, kas esate dalyvavę kurioje nors rinkimų kampanijoje, kaip kandidatas, tikiu, patyrėte, ką reiškia gyvenimas nuolatiniame bruzdesyje, kai jauti būtinybę būtinai kažką nuolat daryti, nors širdyje supranti, kad daug dalykų darai tam, kad nuramintum vidinį paradoksalų kaltės „kirminą“, kuris priverčia jaustis, kad vis kažkur vėluoji. Ir tada ateina rinkimai. Na, jei jie baigiasi sėkmingai, tai yra galimybė transformuoti buvusį bruzdesį į pasiruošimo naujai kadencijai darbus. Tačiau, jei, kaip nutiko man, rinkimų rezultatas reiškia radikalų posūkį gyvenimą ir būtinybę palikti veiklą, kurioje iš esmės gyvenai, o ne tik dirbai, aštuonis metus, ateina keistos pagirios.

Jau buvau įpratęs prie paradoksalaus neatitikimo tarp Advento raginimo stabtelėti, lėtinti gyvenimo tempą, mokytis laukti, ir vis tirštėjančio naujais įrašais darbų kalendoriaus. Kai buvau Bernardinai.lt redaktorius, tai buvo intensyvaus darbo metas, taip pat, kai tapau Seimo nariu, tai buvo laikotarpis su daug susitikimų ir dar kaip tik Advento laikotarpiui tenka daug įtampos reikalaujantis valstybės biudžeto tvirtinimas. Ramesni laikas prasidėdavo paprastai po Naujųjų metų.

Šiemet viskas kitaip. Bent jau turėtų būti. Nors jaučiau, kaip įpročiai, radikalaus pokyčio trauma virsta vidiniais demonais, su kuriais nėra paprasta kovoti. Esu pripratęs veikti, kovoti, stengtis įkvėpti kitus, kurti planus, strategijas. Kai taip jautiesi, sunku priimti Adventą. Tačiau būtent Adventas yra didžiausia dovana ir veiksmingiausia priemonė nuo bruzdesio ir nusipelnymo demonų.

Atsiverčiu, ką prieš metus ar seniau rašiau apie Adventą.

„Advento laukimas yra mums dovanojimas ne tam, kad kažką ypatingo įsigytume, išmoktume, nuveiktume, bet tam, kad leistume išsivadėti tam tuštybės šlamštui, kuris yra tapęs vergystės grandinėmis, kurių net nepastebime ir galvojame, kad dabar tokie laikai, kai vis turime gyventi strese, niekur nespėti ir springti nuo apstumo.“

„Adventas – tai kvietimas nurimti, stabtelėti, labiau įsiklausyti ir žvalgytis, nei bėgti. Taip pat, kas svarbiausia, raginimas širdį, , kuri dažnu atveju yra tapusi įvairiausiais dalykais užgriozdytu sandėliu, pradėti versti lopšiu, kuriame galėtų gimti Išganytojas.“

„Adventas – tai priminimas, kad mes turime pasirinkimo laisvę, net, jei patys visaip bandome nuo jos slėptis, įvairias būdais save sureikšmindami ir išdidžiai kartodami, kad mūsų bruzdesys gelbėja pasaulį.“

Praėjusiais metais, ne tiek daug likus iki Advento, gulėjau ligoninėje su sunkia liga. Pamenu, kai klausiau savęs – kas man šiandien yra Advento laukimas? Spontaniškai atsakiau, kad tai vilties kvapo sugražinimas į mano kasdienybę. Per visus darbus, rūpesčius, nerimą, ligas, prasmingas ir visiškai beprasmes kovas aš paprasčiausiai pamiršau šį kvapą. Tai nereiškia, kad nebemoku samprotauti apie Vilties svarbą ir jos gydomąją galią, tačiau tiesa ta, kad žodžiai nesukuria tikros Vilties, kuri iš tiesų viską keičia, suteikia jėgų ir atgaivina prasmės pojūtį.

Tai aktualu ir šiemet, tačiau būtent dabar susitikimas su Adventu yra tarsi scena iš pasakos apie nuostabius karaliaus drabužius. Aš toje scenoje esu tas karalius, o Adventas – berniukas, kuris pasako tiesą, kad esu nuogas. Šokiruoja, gąsdina, tačiau tuo pat metu suprantu, kad tas berniukas nėra mano priešas. Jis yra mano pusėje.

Mes niekada nesuvokiame, kokio dydžio kalnu yra tapusi mūsų puikybė, kol patys į ją skaudžiai neatsitrenkiame. Prireikia laiko, kol pradedame dėkoti, kad šis susidūrimas yra ne gyvenimo nesėkmė, bet dovana. Man šis Adventas pirmiausia yra apie mano puikybės trupinimą. Baisu, bet labai svarbu suvokti, kad nesi Atlantas, kuris laiko pasaulį.

Kažkada buvau vyriausiasis redaktorius, ėjau docento pareigas viename iš universitetų, buvau knygų leidėjas, paskui Seimo narys ir man visą laiką atrodė, kad dirbu itin svarbius darbus. Galbūt. Tačiau šiandien visos šios sritys puikiai gyvuoja be manęs. Pasaulis be mano bruzdėjimo nesugriuvo. Dar daugiau, ranka prie širdies pridėjęs negalėčiau tvirtai pasakyti, kad aš nuveikčiau ką nors svarbesnio, nei tie, kurie dabar darbuojasi Seime.

Esu sutrikęs, turiu daug daugiau klausimų, nei atsakymų, tačiau nesijaučiu bent kiek mažiau mylimas, nei savo artimiausių žmonių, nei Dievo, nei tada, kai galvojau, kad darau didžius darbus. Tai labai svarbus ir gydantis potyris.

Ne, neturiu jokių garantijų, kad sugebėsiu save priimti, kad sugebėsiu laukti, priimti Adventą, kaip klausimą, į kurį dera neskubėti atsakyti. Žinau, kad turiu palaukti, kol atsakymas pradės augti manyje. Augs tiek, kiek ras joje vietos, kiek sugebėsiu iškuopti širdies lopšį, kad čia galėtų būti paguldytas Išganytojas (šis pavadinimas nėra abstrakcija – Jis yra MANO gelbėtojas, o ne revizorius)..

Dar viena autocitata:

“Adventas – tai širdies papuošimas ir kartu priminimas, kad Išganytojui pakanka ėdžių nors ir tamsiame urve. Prisiminkime evangelistų pasakojimą: kiek buvo prabangių namų, kurie buvo išpuošti, sutvarkyti, bet jų durys liko užtrenktos keliaujantiems Juozapui ir Marijai. Visi šie namai prasmego užmarštyje, o visam laikui į istoriją buvo įrašyta Betliejaus piemenėlių priebėga, nes čia buvo priimta Dievo Motina, čia gimė Išganytojas.”

….

Ilgas ir kerėpliškas šis laiškas, tačiau norėjau pasidlainti tuo, kuo gyvenu. Nors daug kartų kartoju akd esu sutrikęs, tačiau tikrai nesijaučiu nei įklimpęs, nei įkritęs į tarpeklį. Veikiau jaučiuosi tarsi naujos Kelionės pradžioje, bandydamas nuspėti, kur veda kelias, kas bus už posūkio. Ir viską čia surašiau ne todėl, kad galvoju, jog visiems įdomu, su kokiais demonais grumiuosi. Veikiau drąsinu ir Jus sąžiningai pažvelgti sau į širdį ir paklausti savęs – ką man dovanoja būtent šis Adventas? Kokios dovanos laukiu? Ar esu pasiruošęs ją priimti? Ar turiu savo vidiniame kambarėlyje vietos šiai dovanai, o gal pirmiausia dera išsikuopti ir viską perstatyi? O gal ir Jūs įsijautėte į superherojus, nuo kurių priklauso pasaulio likimas?Daryti didžius darbus yra gerai, tačiau tam nebūtina susireikšminti.

Na, o visai pabaigai apie dar vieną mūsų laikų problemą. Mūsų meilė tapo pernelyg abstrakti. Suprantu, kad mylėti žmoniją lengviau, nei kaimyną, kuris gal nevisai švairai nusiprausęs ir jo pažiūros spygliuotos.

Gilbertas Chestertonas tvirtina, kad šv. Pranciškus iš Asyžiaus turėjo keistą „negalią“, kurios ypač trūksta mūsų laikams:

„jis nematė minios per žmones. Jam žmogus visada buvo unikalus asmuo, kuris neišnyksta net ir gausioje minioje, kuris nesusilieja su aplinka. Šv. Pranciškus vertino visus žmones, kitaip sakant, jis ne tik kiekvieną mylėjo, bet ir gerbė. Dėl tos išskirtinės vidinės jo jėgos kiekvienas, nuo popiežiaus iki elgetos, nuo sultono auksu išsiuvinėtoje palapinėje iki užkietėjusio vagies girioje, žvelgdami į žiburiuojančias šventojo akis, jautė ir žinojo, kad Pranciškui rūpi būtent jis, būtent jo nepakartojamas gyvenimas, nuo lopšio iki kapo“.

Pagarbiai, Andrius