Laiškai plaukiantimes prieš srovę. Anapus dėžės

Sveiki,

Jau rašiau apie tai, kad gyvename visuomenėje, kurioje gerokai pervertinami reitingai ir tai viena priežasčių, kodėl „socialinės nuotraukos“ dažnai tampa ne laisvės, bet dar didesnio užsisklendimo kurioje nors įvaizdžio dėžėje įrankiu.

Vienas iš mano tikslų - blukinti giliai įsirėžusį mūsų galvose „fabrikinį“ mąstymą. Šiandien geriau, nei anksčiau, suprantu Heidegerio. Mumfordo ir kitų didžių mąstytojų grumtynes su „technika“, kaip su tuo, kas įsitvirtina kaip siauras žmonijos akiratis, mus pačius paverčia krumpiaračiais. Nebijokite, nešoksiu į filosofinių diskusijų tirštumą. Tuo labiau, kad ne kartą turėjau pripažinti, kad „fabrikinio“ mąstymo įveika yra tikrai ne vien technokratinio sprendimų priėmimo kritika, bet veikiau specifinis buvimo pasaulyje būdas..

Prieš daugiau nei mėnesį dalyvavau paskutiniame praėjusios kadencijos Seimo posėdyje ir pro Parlamento duris išėjau, kaip žmogus be aiškios padėties socialinėje koordinačių sistemoje.

Šiuo metu dalinuosi su Jumis įžvalgomis, verčiu knygas iš anglų kalbos net dviem solidžioms leidykloms, rašau į „stalčių“ knygas, kurių perspektyvos man pačiam neaiškios. Jei manęs paklaustų, kas esu, atsakyčiau, kad filosofas, kaip ir anksčiau. Tačiau tokia tapatybė netelpa į įprastas lentynas. Pavyzdžiui, kai mane kvietė prieš porą savaičių bendradarbiauti Mažoji studija, jos redaktorei LRT pasakė, kad aš esu vis dar „karštas“ politikas ir dar turiu „atšalti“, kol galėsiu dirbti žiniasklaidoje.

Man tai labai priminė situaciją 2016 metais, kai buvau išmestas iš Bernardinai.lt likau pirmas „po brūkšnio“ Seimo rinkimuose. Tada mane svarstė kažkokia žurnalistų etikos komisija – kodėl, priklausydamas partinei bendruomenei, bandau rašyti tekstus viešumai? Paradoksaliausia, kad tuo metu daugiausia rašiau tikėjimo temomis. Tai nesutrukdė tai komisijai paskelbti, kad elgiuosi neetiškai, nes nevalia būti politiku ir žurnalistu tuo pačiu metu. Beje, aš jiems nesėkmingai bandžiau įrodyti, kad nesu žurnalistas. Paprasčiausiai mąstau ir rašau apie tai, ką sumąsčiau. Esu filosofas. Neįtikinau. Yra institucijos, kurios tau pačiam pateikia tavo koordinates susigalvotoje sistemoje. Taip esą patogiau.

Su buvimu „anapus dėžės“ susidūriau dar vadovaudamas Bernardinai.lt. Žurnalistai sakė, kad nesu žurnalistas, nes neturiu specialaus išsilavinimo. Bažnyčios hierarchai sakė, kad Bernardinai.lt nėra katalikiška žiniasklaidos priemonė, nes nėra kontroliuojama bažnytinės valdžios Lietuvoje. Kultūros rėmimo fondas tvirtino, kad esame pernelyg religinis dienraštis, kad galėtume vadintis kultūrine žiniasklaida. Beje, visi kratėsi dienraščio tada, kai ieškojome paramos, tačiau, kai reikėjo mane išmesti iš vadovo pozicijų, pasirodė, kad steigėjai yra ir savininkai, kurie gali priimti bet kurį sprendimą, kurio užsigeidžia.

Kai buvau Seimo narys, įstatymai ir akylūs žurnalistai mane „saugojo“, kad tik nieko neveikčiau anapus įstatymų leidybos srities. Niekaip nesuprantu logikos, kodėl mes darome viską, idant izoliuotume parlamentarus, o paskui stebimės, kad jie atitrūkę nuo pasaulio? Toks požiūris neabejotinai susijęs su bendra nepasitikėjimo politikanuostata. Nors politika Antikoje užgimė, kaip „kilniausias kelias“, šiandien politiko tarnystė suvokiama pirmiausia, kaip privilegijų ir galios siekis, kurį būtina kontroliuoti. Suprask, kad kokia snors politines pareigas užimantis žmogus yra tarsi alkoholikas, kuriam leista dirbti alkoholio gamykloje. Vienintelis būdas apsaugoti jį, tiek visą visuomenę – griežtai jį priežiūrėti ir kontroliuoti.

Na, ir pagaliau mano tėvai ir vyresni broliai. Esu jaunėlis.Mano mama ir vienas brolis yra medikai, mano tėtis ir kitas brolis – inžinieriai. Aš esu „trečias brolis“ filosofas. Jie niekaip iki šiol negali suprasti, kada aš susirasiu „normalų darbą.“ Kai dirbau Bernardinai.lt, jiems visai patiko, tačiau gąsdino, kad čia „daug religijos“ ir neaišku, ar aš žurnalistas, ar teologas. Kai mane išrinko į seimą, jie nervavosi, kad patekau į instituciją, kurios tiek daug žmonių nekenčia. Dabar jie manęs vėl klausia – kada susirasiu darbą? Aš esu įsitikinęs, kad tai, ką darau, yra labai svarbus darbas. Tačiau jiems mano tokie žodžiai atrodo, kaip kažkokie neaiškūs filosofiniai išvedžiojimai.

Tiesą sakant, man pačiam visai nerūpi save įdėti į kurį nors tapatybė rėmelį. Esu žmogus, kuriam rūpi, kuriam kyla klausimai ir atrodo svarbu juos apmąstyti. Meluočiau, jei sakyčiau, kad aš pats niekada nejaučiu nerimo dėl to, kad nežinau, kuriam pasaulio fabriko cechui save priskirti. Kiekvienas toks cechas turi savo instrukcijas, rodiklius, siūlo „pamatuoti“ sėkmę. Tai gali būti net patogu.

Bandau į pasaulį žvelgti, kaip į Sodą, kuriame viskas susiję kiek kitaip, nei Fabrike, kur netinka techninės instrukcijos, kuriame kiekvienas augalas yra unikalus ir būtent savo unikalumu praturtina visumą, o ne tuo, kad turi labai aiškiai apibrėžtą funkciją didžiuliame mechanizme.

Aš iš tiesų esu keistas. Nesugebu savęs aiškiai padalinti į politiko, dėstytojo, žurnalisto rašytojo, vertėjo, redaktoriaus, leidėjo lentynėles. Man norisi galvoti, kad visas jas apjungia filosofo tapatybė. Tačiau paradoksalu ir tai, kad Lietuvoje yra atskiras „filosofų cechas“, kuriam taip pat nepriklausau. Neatitinku formalių kriterijų. Nesu susijęs su jokia akademine institucija, nerašau tekstų moksliniuose žurnaluose, mano knygos neturi mokslinių redaktorių. Gal visi tie standartai, kriterijai turi kažkokią prasmę, tačiau aš jos iš tiesų nesuprantu.

Ar raginu ir jus gyventi taip, kaip gyvenu? Ne. Veikiau dalinuosi klausimu – o kas esate Jūs? O al sugebate būti vienas darbe, kitas – po darbo, dar trečias – savaitgaliais ir per atostogas? Man nepavyksta. Gal sugebate būti tikrais politikais, tikrais specialistais? Puiku, jei taip. Tik raginu kartais paprasčiausiai pabandyti pagalvoti apie tai, kad pasaulis nėra didžiulis Fabrikas, bet mes esame apie jį įpratinti taip mąstyti. Jei mums pradeda daryti pasaulyje nejauku, pradedame pasigesti prasmės, viskas atrodo beprotiškai, paprasčiausiai žinokite, kad tai pasaulis dūsauja, įgrūstas į Fabriko metaforos rėmus. Tikiu, kad tam yra alternatyva, tačiau pereiti prie jos tikrai labai sunku, nes reikia eminio kūlversčio.

Šiandien tiek. Baigiu Winstonui Churchiliui priskiriamu aforizmu: „Sėkmė nėra galutinė, nesėkmė nėra mirtina. Svarbiausia yra drąsa tęsti.“

Pagarbiai,

Andrius Navickas