PAKALBĖKIME APIE TOLERANCIJĄ (III) JOHN LOCKE ir JOHN STUART MILL

Tęsiu ciklą apie toleranciją. Bandau jį skaidyti santykinai nedideliais tekstais, kad neišgąsdintų.

XVII  a. antroje pusėje rašyti Johno Locke‘o „Laiškai apie toleranciją“ nepraranda aktualumo iki šiol. Pagrindinė anglų filosofo tezė – valstybei nedera reguliuoti piliečių religinių įsitikinimų. Kodėl? Nes politinei valdžiai yra patikėta rūpintis piliečių saugumu ir viešų reikalų koordinavimu, o ne sielų išganymu. Kai valdžios atstovai pradeda svarstyti ir vertinti tikėjimo tiesas, jie įžengia į sritį, kurios nesupranta, ir gali tik pakenkti.

Ne mažiau svarbu ir tai, jog pastangos priversti žmones priimti kokius nors religinius įsitikinimus yra pasmerktos žlugti. Niekas negali valdyti kito žmogaus minčių, net jei ir grasindamas bausmėmis priverčia elgtis norimu būdu. Locke‘o įsitikinimu, prievarta mes nepadarysime kito žmogaus savosios tiesos išpažinėju, bet tik priversime jį veidmainiauti.

Jis rašė: „aš galiu dvasiškai praturtėti, susipažindamas su meno kūriniais, kurių nesuprantu, galiu pasveikti, gerdamas vaistus, kurių nemėgstu, tačiau negaliu būti išganytas religijos, kuria nepasitikiu“. Verta atkreipti dėmesį, kad filosofas  neatmeta minties, jog politinė valdžia gali reikalauti, kad piliečiai elgtųsi taip, kaip ji nori. Pavyzdžiui, pasak Locke‘o, visai suprantama, kai valdovas draudžia skelbti tokią nuomonę, kuri, jo įsitikinimu, griauna valstybės stabilumą. Vienintelė sfera, į kurią valdžiai nedera visiškai įžengti – žmogaus religiniai įsitikinimai.

Verta prisiminti, kad Locke rašė vis dar siaučiant religiniams karams Europoje ir vienas iš jo tikslų buvo tokių konfliktų prevencija, nubrėžiant aiškią ribą tarp religijos ir politikos.

 „Laiškai apie toleranciją“ buvo svarbus Johno Stuatyo Millio  knygos „Apie laisvę“ (On Liberty), parašytos beveik po dviejų šimtų metų, įkvėpimo šaltinis. Abu mąstytojai, šiandien vadinami liberalizmo klasikais, yra labiausiai prisidėję prie tolerancijos ugdymo. Vis dėlto jų pozicijos tikrai nėra tapačios.

Locke‘ui svarbiausia įtikinti tiek politikus, tiek krikščionių Bažnyčių atstovus aiškiai apsibrėžti kompetencijas. Toks įtakos sferų pasidalijimas, jo įsitikinimu, suteikia valstybei stabilumo, be to, visiškai atitinka krikščionybės mokymą. Pasak Locke‘o, tolerancija kitaip tikintiems yra ne kompromisas, priimamas sukandus dantis, bet vienas iš tikrosios Kristaus įsteigtos Bažnyčios kriterijų.

Kita vertus, Locke niekur neteigia, kad vertybių pliuralizmas praturtina visuomenę. Į toleranciją šis anglų filosofas žvelgia pragmatiškai. Ji – veiksmingiausias būdas derinti piliečio laisvę su valstybės stabilumu.

Beje, šis mąstytojai tvirtai įsitikinęs, kad tolerantiška valstybė turi aiškias pakantumo ribas. Negali būti toleruojami Katalikų Bažnyčios nariai, nes jais, jo įsitikinimu, negalima pasitikėti kaip piliečiais. Jie visada išlieka lojalūs ir kitam valdovui – popiežiui. Taip pat netoleruotini ateistai. Jų priesaikomis ar pažadais negalime pasitikėti, nes jie bet kada gali numoti į juos ranka, nesibaimindami dėl bausmės pomirtiniame gyvenime.

Milliui gyvenimas skirtybių pasaulyje yra ne problema, kurią reikia spręsti, bet veikiau svarbus modernybės pasiekimas. Vertybių įvairovė yra valstybės turtas, o ne prakeiksmas.

Knygoje „Apie laisvę“ tvirtai ginama pozicija, kad vienintelis vertas dėmesio argumentas, kodėl valstybė gali kaip nors riboti piliečio ar piliečių grupės veikimo laisvę, yra savisauga. Vienintelis tikslas, kuriuo galima teisėtai panaudoti jėgą prieš bet kurį bendruomenės narį, kai norima neleisti jam padaryti žalos kitiems. Fizinis ar moralinis paties žmogaus gėris, Millio įsitikinimu, nėra pakankamas įsikišimo pateisinimas. Nieko nevalia versti kitą ką nors daryti ar neleisti atlikti kokio nors veiksmo vien dėl to, jog taip esą jam geriau, kad jis taps laimingesnis.

Vienintelė žmogaus elgesio dalis, už kurią jis atsakingas visuomenei – ta, kuri liečia kitus. Dėl tos elgesio dalies, kuri liečia tik jį patį, jo nepriklausomybė absoliuti. Pasak Millio, asmuo yra savo paties kūno ir sielos valdovas. Tiesa, yra viena išlyga – visiška veikimo laisvė suteikiama tik subrendusiems žmonėms. Tai reiškia, jog tėvai turi teisę auklėti ir drausminti nepilnametį vaiką, kuris dar negali visiškai sąmoningai atsakyti už savo poelgius.

Ar tik nepilnamečiai gali būti vadinami nesubrendusiais žmonėmis, ar tai kur kas platesnė kategorija? Pavyzdžiui, ar liga gali padaryti žmogų neveiksnų? Ar turime gerbti ligos apimto žmogaus savidestrukciją? Ar tikrai tai – laisvės išraiška?

Panašu, jog Millis labai nenoriai sutiko su bet kokiomis išimtimis, nes bijojo, kad jos leis valstybei piktnaudžiauti savo galia. Milio pasekėjai – apie tai plačiau rašysiu kituose šios knygos skyriuose – „patobulina“ jo liberalizmą, akcentuodami, kad absoliučios laisvės principas galioja civilizuotiems žmonėms, kurie jau yra tolerantiški. Tačiau vis dar esti nemaža grupė žmonių, kuriems būdingi įvairūs „prietarai“, trukdantys suprasti tikrąją pliuralizmo vertę. Tokiems žmonėms turi būti skirtas specialus auklėjimas, tad pirminiame etape, kol jie dar neperima „civilizuoto mąstymo“, galima ir švelni prievarta.

Millis tvirtino, kad „nepatogumai, neišvengiamai susiję su nepalankia kitų nuomone, yra vieninteliai nepatogumai, kuriuos iš viso turėtų patirti asmuo už tą savo elgesio ir charakterio dalį, kuri siejasi su jo paties gėriu, bet neliečia kitų žmonių, bendraujančių su juo, interesų“. Tačiau ir vėl gali kilti nesutarimų dėl to, koks mūsų elgesys liečia kitus žmones, o koks – ne. Pavyzdžiui, ar piliečio X pažiūra, jog juodaodžiai yra pranašiausia rasė, yra tik mano reikalas, ar ji gali įžeisti kitus?

Milliui toks klausimas, neabejoju, atrodytų neesminis, nes jis buvo įsitikinęs, kad mes negalime uždrausti žmonėms turėti pačių kvailiausių pažiūrų. Dar daugiau, jei mes pradėsime ką nors drausti, tai žmonės tik kvailės, nes mažiau naudosis savo protu. Anglų filosofas buvo įsitikinęs, kad net diskusijos su klaidingų pažiūrų atstovais mus gali praturtinti, todėl bet kuri pastanga „disciplinuoti“ įvairovę kenkia, o ne padeda. Pasak Millio, valstybė, deja, mėgsta kištis į piliečių reikalus ir, absoliučia dauguma atvejų, netinkamu laiku ir netinkamu būdu.

Spėju, kad dėl pastarojo teiginio Milliui tikrai pritartų ir Locke. Tiesa, jo argumentai dėl pakantumo klystantiems ar kvailiams būtų kiek kitokie. Pasak Locke‘o, būtų puiku gyventi visuomenėje, kurioje visi nariai laikosi tikrosios religijos ir sutaria visais svarbiausiais klausimais. (tTaip pat ir dėl to, ar kuri nors rasė yra pranašesnė už kitas). Galbūt kažkada taip ir buvo, tačiau dabar visuomenėje ginčijamasi įvairiais religiniais klausimais ir tai kelia grėsmę stabiliai viešai tvarkai, susilpnina valstybę. Locke‘o įsitikinimu, teturime dvi alternatyvas: arba politinė valdžia turi prisiimti ir dvasinių vadovų vaidmenį ir įvesti tvarką žmonių tikėjimuose, arba turime aiškiai nubrėžti ribą tarp religinių ir politinių sričių, palikdami žmonėms teisę klysti.